Pro lėktuvo langą žiūrėjau į debesis ir kažkodėl prisiminiau tuos debesis, į kuriuos vaikystėje žiūrėjau, gulėdamas aukštielninkas prie Minijos, kalendamas dantimis nuo šalčio, nes vanduo gegužės mėnesį Minijoje niekada nebūna šiltas, o maudytis taigi reikia…
*
Jeigu aš būčiau rašytojas, tai aprašyčiau tą keistą jausmą, kai matai, koks ilgas ir kartu koks trumpas tas gyvenimas – ir debesys tokie patys, ir viską prisimeni… Bet jei tada būtų kas nors pasakęs, kad savaitgaliui nuskrisime į Stokholmą atšvęsti mūsų Luko, mūsų vyruko 6-erių metų sukaktį, nuskrisime lengviau nei tada nuvažiuodavome į Klaipėdą, nuskrisime taip mylėdami gyvenimą kaip ir tada, kai aš pėsčias birželio naktį parėjau iš Klaipėdos į Drukių kaimą, nes niekas po vidurnakčio manęs, studento, nebepavežė, jei kas nors būtų pasakęs, aš būčiau klausęs kaip pasakos…
*
Jei aš būčiau rašytojas, tai aš jums sugebėčiau parodyti, kad visi mes iš savo vaikystės, iš savo azarto ir meilės, iš savo nuotykių, draugų, atradimų… Mes žiūrėjome į Luką, žaidžiantį su savo darželio draugais, devyniais draugais, kurie atėjo pasveikinti, nes į namus galima kviesti arba visus, arba nė vieno, ir matėme Luką po daugybės metų, nes aš dabar jau matau per dešimtmečius, suprantu tai, ko tada, gulėdamas ant Minijos kranto nė už ką negalėjau nei suprasti, nei matyti, nei nujausti, bet tas ilgesys, žvelgiant į baltus debesis, jau buvo, todėl ir dabar yra…
Jei aš būčiau rašytojas, tai dabar, gaiviu rytiniu Stokholmu nuėjęs į stotį, Norvegian dviejų šimtų vietų lėktuvu parskridęs į Vilnių, savo automobiliu parvažiavęs į Kauną, nupjovęs žolę ir pasigrožėjęs savo žydinčiomis braškėmis, tikrai galėčiau jums paaiškinti svarbiausiąją gyvenimo taisykle: visą laiką reikia gyventi! Visą laiką reikia gyventi giliai, tikrai, nuoširdžiai, retkarčiais reikia pagulėti ir pažiūrėti į debesis danguje, nes reikia suprasti amžinybės pradžią, o po to ją vėl surasti, surasti, surasti… Ir nereikia nieko laukti taip, kaip mes, neišmanėliai, kartais laukiame braškių uogų, pamiršę pagalvoti, kad braškės yra gėlės, ir jos žydi dabar taip, kad džiugina net labiau nei prinokusiomis uogomis, nes dabar yra tas gaivus laukimas, kaip ankstyvo ryto gaivumas… Negalima, negalima laukti, kol galėsime pasidžiaugti užaugusiais vaikais, vaikaičiais, ko nors pasiekusiais, kuo nors tapusiais – dabar jau jie yra, tikrai yra ir nuostabūs yra!
*
Jei nori maudytis ankstyvą pavasarį, turi būti pasirengęs sušalti.
Atsakymai
Burgis, 2014-05-18 19:26:32
Taip!…
Matas, 2014-05-18 20:11:36
Oho, tikrai stipru!
Kaimietė, 2014-05-18 20:28:18
Kaip šauniai parašėt.
Kaip tik TAIP šiandien maudėsi anūkai. Mes šaukėm, kad šalta, o jie nėrė tiesiai į Dusią.
Pilna sodraus gyvenimo diena.
Mielas Burgi, nepamirškit kam nors dėkoti. Čia gi tokia duotybė
Ema, 2014-05-18 21:09:21
Laimingi, kurie moka ne tik gyventi čia ir dabar, bet ir džiaugtis čia ir dabar :). Jūsų savaigalis buvo fantastiškas (persilpnai pasakyta)
tegaida, 2014-05-20 00:40:02
Aciu. Debesys puiku…
Tik sunki savaites pradzia. Mokymas tas pats, bet pirma pusmetį rezultatai buvo geri,o antra blogi. Turi susigulėti, reikia pasamonei viska išanalizuoti ir rasti atsakymus. O kas man patinka musu profesijoj – 30 metu dirbi, bet kasmet -nauja situacija ir naujas sprendimas…viskas keičiasi, bet esme tai juk išlieka…debesyse.
Gintare, 2014-05-20 14:22:56
Ačiū! Kai mūsų mėnesio žmogutis verks vakarais ir kai kelsiuos naktim jos maitinti, pažadu prisimunti Jūsų debesis ir neskubėti, kad ji užaugtų…