Jis turėjo gerą darbą, prestižines pareigas, gerą atlyginimą. Jo vaikai gerai gyvena, daug dirba, gerai uždirba. Jo žmona senokai mirė… Dabar jis gyvena vienas. Vienišas. Ne todėl, kad visi jį apleido. Vaikai retkarčiais paskambina, aplanko, bet jis pats nedrįsta nei skambinti, nei lankyti, nes myli savo vaikus, anūkėlius, todėl nenori kad ir nežymiai kliudyti jų įprastam gyvenimui.
Jis beveik neturi draugų, nes vieni seniai mirė, kiti serga (yra ir su “nuvažiavusiu stogeliu”…), treti skursta taip, kad jis nejaukiai jaučiasi bendrijoje: pats neskursta, bet draugams padėti neturi lėšų.
Jį liūdina, kad kasmet vis mažiau ir mažiau jaučiasi prisitaikęs prie šiuolaikinio gyvenimo: skalbimo mašina sudėtinga, viryklė – sudėtinga, mobilusis telefonas nežinia kodėl išsijungia, o pats jo pataisyti nemoka.
Jam vis labiau trūksta fizinių jėgų įprastai buičiai, o samdyti pagalbininkų neturi iš ko. Primesti tuos rūpesčius vaikams nenori, todėl visaip stengiasi apsimesti, kad problemų nėra.
Jis bijo ne mirties – bijo, kad neužteks jėgų gydytis.
Jis bijo sutemus vaikščioti po miestą, nes supranta esąs lengvas grobis vagims, plėšikams. O namuose vakarai ilgi, nes akys nusilpo, skaityti sunku, televizorių žiūrėti sunku, kompiuteriu dirbti nemoka.
Parduotuvėje jam sunku pasirinkti maisto: vieni produktai per brangūs, kitų nemoka pasigaminti, treti – jau ne jo skrandžiui.
Jis nelinkęs pritarti protestams dėl mažų pensijų, nes ir iš savo kuklios pensijos kasmet taupo dovanoms vaikams, anūkams. Kas svarbiau – pasimėgauti gyvenimo komfortu senatvėje ar pasidžiaugti geru vaikų gyvenimu?
Keista būsena: jis nenori mirti, bet ir gyventi nenori…
Jauni to nesupranta.
Atsakymai
Irid, 2009-01-28 17:07:06
Visos problemos prasidėjo nuo to gero darbo su prestižinėm pareigom. Iki pensijos – labai patogus gyvenimas, bet iki mirties dar kokia 20 metų reikia kažkaip nugyventi… Ką tos akys – Euleris ir aklas būdamas rašė teoremas, Feynmanas vėžiu sirgdamas atskleidė Challenger katastrofos priežastį. Jau nekalbu apie Hawkingą, kuris praktiškai miręs, bet jo teorijos – arklys.
Be abejo, liūdna, kai žmogus neturi dėl ko gyventi. Bet taip būna ne tik senukams ir jau tik nereikia jaunimo koneveikti, kaip mes nieko nesuprantam. Aš irgi galėčiau susirasti dar jaunesnį už save, kokį penktoką, ir bėdavotis, kaip man sunku, ir kaip jis, jaunas, nesupranta.
matematikos mokytoja, 2009-01-28 17:29:13
Irid. Ką ir reikėjo įrodyti: “Jauni to nesupranta”.
Patarimas: išsaugok šį savo komentarą ir perskaityk po 40 metų.
VV., 2009-01-28 18:05:42
Matematikos mokytojai: Taip! Prajuokinot su savo komentaru, bet – 100% – taip!
Rasa, 2009-01-28 19:20:00
Nemanau, kad seni žmonės kliudo gyventi. Jie lygiai taip pat reikalingi, kaip ir visi- vaikai, jaunimas, vidutinio amžiaus. Kartais jie blogai jaučiasi. Gal todėl, kad daug žmonių dabar taip susirūpinę savimi, kad gaili dėmesio ir neturi laiko niekam, kas “nenaudinga” jiems patiems. Žmonės šiais laikais labai linkę viską apskaičiuoti. Todėl apskritai daug kam trūksta dėmesio, net vaikams. Kam aukotis dėl kažko, ar ne? Daug kas labai paskaičiuoja net kada vaikutį turėti, nes tai “atima” karjeros laiką, kai kam tiesiog gyvenimo dalį išmeta 🙂 Kartais tas laikas kažkam pavirsta kančia, nes negali savęs realizuoti…
O man atrodo, kiek atiduodi, tiek ir turi. Vaikams, tėvams, draugams, mylimiems… Neįsivaizduoju, kad seni tėvai man būtų našta. Svarbiausia, kad tik jie kuo ilgiau gyventų. Ir mano močiutė. Jokia karjera, pokalbiai su svarbiais žmonėmis, kelionės ir t.t. neatstos pabuvimo su tais senyvais savais žmonėmis. Nes aš žinau, kad jie IŠ TIESŲ manęs laukia ir mane myli, žinau, kad esu jiems taip pat reikalinga, kaip ir jie man. Ne, jie man labiau reikalingi. Jie kur kas lengviau išsiverčia be manęs, negu aš be jų. Ir, kai man tikrai sunku, ne pas vaikus einu, važiuoju pas mamą su tėčiu 🙂 Arba pas močiutę. Jai net nereikia nieko sakyti. Pasėdi. Patyli. Atsigeri tik anūkams laikomos išsikvėpusios kavos. Prisimeni. Paklausai jos ramios šnekos. Ir laikas sulėtėja, viskas sustoja į savo vietas…
Ne našta senukai, nereikėtų jiems taip jaustis. Nereikėtų mums leisti jiems taip jaustis.
GL, 2009-01-28 20:15:34
Na keista, kaip zmogui “nesmagu” laikas nuo laiko aplankyti vaikus, ypac jeigu ju turi daug. Gal jo seimoj santykiai tarp tevu ir vaiku buvo gana saltoki/formalus?..
Ir jeigu jis dirbo prestizini darba, negi dabar to darbo atzvilgiu jau visai nereikalingas? nebesidomi?
Yra daug dalyku ka veikti. Yra internetas, kuriame yra viskas, kas idomu, visu zmoniu skoniams…
Manau pagrindine problema yra psichologine – nenorejimas pasikeisti, daryti ka nors kita, dometis kitais dalykais etc.
Bet as suprantu – ypac zmonems pradirbusiems ta pati darba 20-30 metu (jau nekalbant apie visa gyvenima), sunku suvokti, kad alternatyva egzistuoja. Galbut todel vis pasirodo tiek atveju, kad zmones nusizudo prarade “ta vieninteli” krizes metu… pvz. http://edition.cnn.com/2009/CRIME/01/28/family.dead.california/index.html
Paprasciausiai problema ta, kad didele dabartiniu pensininku kartos dalis (iskaitant ir labai protingus zmones) turi visai kitoki “mindset” nei Feynman’as, Hawking’as, Nash’as, ar… daugelis musu (jaunosios) kartos atstovu. Lietuvoje “lifelong learning” ideja toli grazu ne tiek populiari, kiek vakaruose…
Patarimas: išsaugok šį savo komentarą ir perskaityk po 40 metų.
Butu idomu – bet nuosirdziai pasakius, manau musu internet-google-youtube karta senatvej irgi tures problemu, bet visai kitokio pobudzio. Kokio – nezinau, bet esu tikras, ne tokiu paciu…
Neprisistatantysis, 2009-01-28 20:17:29
Vargšai ne tik mūsų senukai. Vargšai mūsų vaikai ir anūkai, kurie iš susitikimo su seneliais yra įpratinti tikėtis ne ko kito, o dar daugiau bereikalingų daiktų…
Mūsų senukams derėtų suvokti, kad prasmė visai ne tame, kokią pensijos dalį išdalinsi būriui anūkų — brandus žmogus jau turi būti supratęs, kad perkama meilė nėra meilė, o davimas žalojant save yra nusikalstamas.
Mokydamiesi mylėti save, skirdami bent šiek tiek dėmesio savo kūnui, apmaldydami savo neramų protą, įsileisdami Šviesos į savo sielą galime nuskaidrinti savo būtį ir atrasti vis naujų būdų įprasminti savo dienas šioje Žemėje. Šis principas galioja nepriklausomai nei nuo mūsų amžiaus, nei nuo šeimyninių aplinkybių, nei nuo socialinės padėties.
Visi mes — senukai ir nesenukai — turėtume daugiau domėtis Rytų išmintimi, o Vakarų mokslu pasikliauti tik kritiniais atvejais. Išmintis nekainuoja milijonų. Ją taikyti galima pradėti ČIA ir DABAR. Taip, ką aš siūlau yra vidinis darbas — nematomas ir sunkiai pamatuojamas, ir todėl cinikams ir skeptikams kiek sunkiau prieinamas. Tačiau galiu vienareikšmiškai teigti, kad lengviau mintimi pasitaisyti sveikatą, nei dovanomis pelnyti meilę; prasmingiau savo Saulėlydį papuošti veiklia tarnyste, nei lauktis ligų džiovinant save bergždžia askeze.
Reziume — mūsų senukai vargsta, nes yra neišmintingi. Bet yra būdai ir keliai tai pakeisti.
GL, 2009-01-28 20:31:24
Labai su viskuo sutinku, isskyrus…
Visi mes — senukai ir nesenukai — turėtume daugiau domėtis Rytų išmintimi, o Vakarų mokslu pasikliauti tik kritiniais atvejais.
… na cia jau perlenket lazda kaip reikiant.. 🙂 Mokslas (vakaru, ir ne vien vakaru) – yra labai naudingas dalykas gyvenime, ir jeigu daugiau zmoniu Lietuvoje juo dometusi ir esant problemoms eitu pas psichologus ir remtusi mokslu o ne pas visokius “energetikus” ir sarlatanus (kurie is kur kitur kile, ir kur labiausiai paplite, jei ne Rytuose?..) musu visuomenes sveikata butu daug kartu geresne…
Be abejo, dalis Rytu isminties yra labai naudinga (ir manau neretai gali buti pagrista moksliskai), bet jokiu budu negalima sakyti, kad vakaru mokslas yra blogai. Gal vietoj mokslo turejote galvoje vakaru populiaria kultura? reklamas? konsumerizma? tada sutinku…
Rasa, 2009-01-28 20:45:13
Neaiškiam: “mūsų senukai vargsta, nes yra neišmintingi” – visi jums nesąmoningi ir neišmintingi 🙂
Kai senatvėj pamiršti, kur pasidėjai elementariausius daiktus, ne išmintis galvoj. Nežinau, kokia būsiu aš, todėl pateisinu visus, kokie jie bebūtų. Niekas savo noru nebūna nelaimingas, ar ne? Tiesiog taip gaunasi. Kai esi jaunesnis, yra vilčių, kad vis vien susirasi artimų žmonių, o seniems jų vis mažėja. Ir domėtis rytų filosofijom jiems sunku, nes persiorentuoti, kai tau kokie 70 ir visą gyvenimą buvai pratinamas prie katalikybės, beveik neįmanoma. Juk jie (tie senukai) pasikeičia, ne visų protas toks pat aiškus, kaip 30mečių, negalima matuoti tuo pačiu matu. Senukus reikia mylėti. Taip, kaip ir vaikus. Besąlygiškai. Net jei jie juokingai pikti, įtarūs ar kvailoki. Jiems jau per sunku pasikeisti… O kokie būsim mes, mes nežinom. Gal visą gyvenimą tobulinęsi, viską švyst ir pamiršim! Visaip gali būti. Todėl senukus reikia tiesiog branginti ir mylėti.
Neprisistatantysis, 2009-01-28 21:06:41
Gerb. GL, o kame įskaitėt, kad aš prieš Mokslą? Aš tik sakau, kad galvai suskaudus reikėtų ne pulti aspirino ieškoti, o po parką pasivaikščioti ir pamąstyti ramiai — kur, kada, kodėl negerai pasielgei, kad turi dabar kentėti.
Psichologai gal kam ir padeda, bet ne dėl to, kad psichologija yra moksliška. Iš trijų pagrindinių psichologijos krypčių (bihevioristinė, humanistinė, psichoanalitinė), tik bihevioristinė yra visuotinai pripažįstama kaipo grynai mokslinė. Ir ką gi ji gali? Pamatuoti šunuko seilėtekį išgirdus skambaliuką… Tiek ir naudos iš to moksliškumo. Antra vertus, tai psichologas, kuris nors ir turi diplomą, tačiau neturi prigimtinės atjautos, intuicijos, talento, meilės žmogui galų gale — yra pats pavojingiausias šarlatanas! O ką tokio mokslas pasakė apie, pavyzdžiui, atjautą, ko nebuvo žinoma tūkstančius metų? Mokslas yra gerai, bet jo tikrai nereikia absoliutinti (vienintelis dalykas, kurį verta absoliutinti, yra Absoliutas).
Miela Rasa, o kame įskaitei, kad nemyliu ir nebranginu senukų? Aš tik konstatavau faktą, kad daugybė žmonių amžių nugyvena, bet lieka taip nieko ir nesupratę. O iki paskutinio atodūsio širsta, ir pyksta, ir bamba, ir stebisi, galvikę kraipo kaip čia viskas neteisingai surėdyta… Tokius žmones galiu tik užjausti.
Rasa, 2009-01-28 21:12:26
Beje, gan įdomus GL supratimas, toks šiuolaikiškas, apie tai, kad reikia eiti pas psichologus. Tai atskira ir įdomi tema. Vyresni žmonės nelabai pripažįsta psichologų. Jaunesniems tai jau normalu. Kodėl? Gerai tai ar ne- pasitikėti psichoterapeutais, psichologais, seksopatologais ir t.t.?
Neaiškiam: jeigu ką 🙂 tai “atidavimą savęs” žmonėms aš suprantu ne kaip pensijų išdalinimą 🙂 Ir senukams mes turim ne “aukoti savo laiką” ar šiaip “aukotis”, mes turim jiems Dovanoti savo šilumą, supratimą, visokeriopą pagalbą.
Rasa, 2009-01-28 21:19:07
Neaiškiam: aš nesakiau, kad jūs nebranginat senukų 🙂 Tik pastebėjau, kad tankiai jums visi nelabai sąmoningi 🙂 Dėl “tik” užuojautos. Nelabai geras tas jausmas. Geriausiai būtų žmones suprasti. Kai bet kurį žmogų pasistengi suprasti, visai viskas kitaip atrodo 🙂
GL, 2009-01-28 21:22:21
Del aspirino sutinku – bet cia ne mokslas, o neprotingas mokslo vartojimas. Kaip pvz. Kinijoj maziausias susirgimas – ir visi naudoja antibiotikus. Man reikejo nemazai pastangu savo zmona nuo ju atpratinti (ir tai dar ne 100% pavyko…)
“Pamatuoti šunuko seilėtekį išgirdus skambaliuką…”
Pavlovo darbai buvo pries 100 metu ir turi labai mazai ka bendro su modernia psichologija… (ar neuromokslu:))
Jusu nuomone labai gerai parodo visa Lietuvos “ismanyma” ir nuomone apie sia sriti – kas, deja, labai gaila…
Dabar tikrai neturiu laiko issiplesti (nes daug darbo… deadline’as uz keliu dienu), bet paskaitykit vikipedijoj ar dar kur apie cognitive, social, emotion/motivation, etc. psychology – rasite nerealiai daug ir idomiu dalyku, ar kad ir 2002 Nobelio laureato Daniel Kahneman darbas…
Taip – protas, nuojauta, intuicija – labai sudetingi dalykai, ir nors intensyvus tyrimai vyksta, daug mus dominanciu dalyku dar nera suprasti, bet faktas yra tai – mokslas pasakys tai kas yra zinoma (ir ko tikriausiai jus ir daug zmoniu nezinojote), o kas nezinoma – butent ir pasakys kad nezinoma. Antimokslas (visokie burejai, energetikai, sarlatanai) apsimeta, kad jie zino tai, ko negali zinoti…
Taigi, as nenoriu nieko absoliutinti… bet skaiciau neseniai straipsni, kad 80-90% lietuviu, turintys psichologiniu problemu eina ne pas psichologus, o pas burejus ir energetikus, kur gauna visokiu “uzkalbejimu”… Tai – kraupu.
GL, 2009-01-28 21:31:07
Beje, del Pavlovo, nors sakiau, kad metodai turi mazai bendro, bet protinis fenomenas, kuri jis atrado – “classical conditioning” yra labai svarbus moderniose studijose.. ir susijes su daug sudetingesniu procesu psichologijoje ir neuromoksle…
Neprisistatantysis, 2009-01-28 21:33:39
Rasa, manau Tavo “supratimas” idėjiškai atitinka mano “atjautimą”. Su “tik” turėjau omenyje, kad negaliu jų nei smerkti, nei negerbti. Tarp kitko, manau, kad su amžium kiekvienas sukaupia kažkokios išminties, deja ne visada tokios, kuri padėtų mėgautis gyvenimu..
Neprisistatantysis, 2009-01-28 21:52:26
Gerb. GL, dėl mano sugebėjimo susirasti ką skaityti galite nesirūpinti. O mano santykio su Mokslu manau dar ilgokai neperprasite.
Kas dėl mano nuorodos į Pavlovo eksperimentą — mokausi iš geriausiųjų:
“aš taikau metodą išryškinti tai, kas man atrodo neteisinga, vos ne iki farso, kad būtų greičiau ir aiškiau matoma ESMĖ.”
–B.B. 😉
Techniškai, “visokie būrėjai” nėra antimoksliški. Tiesiog mokslas jiems mažai rūpi. Kaip ir Rytų išminties studijavimas nėra antimoksliškas. Kaip ir nėra antimoksliškas paskutinės stadijos vėžio išgydymas. Tiesiog Mokslas sau, o Dvasios dėsniai — sau.
Prie to paties, mano pradiniame pasisakyme nebuvo nuorodos į jokius būrėjus, energetikus, parapsichologus. Aš rašiau, kad reikalingas “vidinis darbas”. Apsilankymas pas kokią bobutę tai tikrai joks ne vidinis darbas, o tik pigus stebuklų ieškojimas.
GL, 2009-01-28 22:07:39
Ne, as manau, kad jusu santyki galiu suprasti. Vien is pasakymo “Tiesiog Mokslas sau, o Dvasios dėsniai — sau.” akivaizdu, kad jus – dualistas.
Ir cia nieko keisto – daug zmoniu dualistai, mano tetis – deja, taip pat, netgi… mano vadove labai nustebo, kad dauguma pradedanciuju neuromokslo (!) studentu – dualistai (nors to negalima pasakyti apie baigiancius :))
As nesu pries vidini darba, nei paskutines stadijos vezio isgydyma (beje, ar mokslas sako, kad tai neimanoma? mokslas sako, kad tai – netiketina, bet nedidele, pvz. 5% tikimybe visada yra…) Negi jus manote, kad as studijuodamas stresa ir su tuo susijusius protinius reiskinius nezinau, kad taip vadinami “vidiniai” dalykai (tokie, kai tikejimas sekme, isgijimu ir pan.) nera svarbus?… As tik esu grieztai pries manyma, kai jie yra ne fizikiniai, ne moksliniai, o kazkokie antgamtiniai…
Su Burgio pasisakymu apie esme as labai sutinku, BET kiekvienas musu komentaras yra tam tikras “esmines” idejos reklamavimas… ir as tikrai nemanau, kad Lietuvoje, kur parapsichologiniai dalykai jau ir taip per daug paplite, juos reiketu papildomai propaguoti…
vyr, 2009-01-28 22:18:17
Ganėtinai neįtikima, dirbtinė situacija. Kiek pažįstu senukų pensininkų (net neapsiverčia liežuvis juos ir senukais pavadinti), tai tik laikykis. Kompiuteriais dirbti moka, domisi skaitmenine fotografija, skaitmenine televizija, meistrauja, pasitaikius progai varo į Egiptą ir t.t. Aišku, gal ir ne standartiniai žmonės – buvę mokslininkai, direktoriai, seimo nariai ir pan. Taip kad “Jis turėjo gerą darbą, prestižines pareigas, gerą atlyginimą” visiškai nesuderinama su po to aprašoma apgailėtina situacija. Taip nebūna 🙂
Neprisistatantysis, 2009-01-28 22:43:43
Ne aš pirmas apie būrėjus prabilau, taigi ne aš propaguoju. Ar tik čia ne tas atvejis, kai būtent draudimas yra geriausia reklama. 😉
Aš nesakiau, kad vidiniai dalykai yra anti-gamtiški. Priešingai — aš sakiau, kad išmintis nėra antimoksliška. Tuo “Mokslas sau, o Dvasios dėsniai sau” turėjau omenyje, kad Mokslas dar šimtus (jei ne tūkstančius) metų neturės priemonių tyrinėti Dvasios struktūrų, nors jos egzistavo ir veikė dar gerokai prieš beždžionei išlipant iš medžio.. Mano pozicija yra ta, kad tie dalykai yra taip toli nuo šiandieninės fizikos, kad net gali būti laikomi ne-fiziniais. Nesakau, kad Mokslas negali iki jų atsikapstyti. Tiesiog Žmonija gali to nesulaukti… O jei sulauks, tai bus jau nebe tas Mokslas, kokį žinome šiandien. Iki tol įvyks ne viena ir ne dvi mokslo krizės ir mokslo revoliucijos. Tikėtina, kad ir mums teks proga pabūti bent vienos iš jų kam liudininkais, kam priešininkais, kam dalyviais…
GL, 2009-01-28 23:00:16
Galbut..
Nors vietoj simtu/tukstanciu metu sakyciau desimtis/simtus 🙂
As tik noriu, kad zmones praktiniame gyvenime (ne filosofijoj) nebutu dualistai ir naudotu tokius metodus, kurie turi auksciausia “success rate…”, o ne visokius uzkerejimus, kuriu “success rate” – nulinis.
Ir faktas, kad sia prasme yra nerealiai daug darbo nuveikti dialogo su placiaja visuomene prasme… Kai kurie neuromokslininkai pripazista, kad “de-Descartinti” visuomene mums bus taip pat sunku, kaip Kopernikui itikinti zmones, kad Zeme ne plokscia.. Jam per savo gyvenima nepavyko, bet dabar dalykai vystosi kitu greiciu, taigi – galbut 🙂
(sorry visiems uz ilgai pratesta nukrypima nuo temos)
GL, 2009-01-28 23:24:56
Hrr, perskaites savo posta pamaciau, kad padariau neatleistina klaida: Kopernikui nepavyko itikinti zmoniu, kad zeme sukasi aplink saule, o ne del plokstumo… :]
Neprisistatantysis, 2009-01-28 23:33:12
Nieko, mintį pagavom. 😉
Adomas, 2009-01-29 01:11:04
O, šventas naivume!
Jūs kalbate apie senukus ir kompiuterius, descart`us ir kopernikus. Cha. Mano mama 16-os išvažiavo į Sibirą (na, tokios ekskursijos tada buvo, apie 1950-uosius), buvo baigusi keturias klases, Sibire išmoko dirbti su traktoriu DT etc. Senukai ir kompiuteriai? Kaime? Aišku, jūs, miestiečiai, to nesuprasit, kad kalbėt apie juos bergždias reikalas, nes į kaimą net laikraščius atneša vienąkart per porą savaičių. Sakot, galvą skauda, reik eit į parką? O jei galva skauda parke? Mama kaime – kilometras iki plento, oras švarus, aplink miškai ir pievos, rodos, galvos turi neskaudėt? Bet kartais ir vis dažniau ją skauda. Tik mieščionkos poniutės, beje, dar ir bedarbės, gali eiti į parkelį galvai susopus (juk kas iš dirbančiųjų lėks iš Kauno senamiesčio į šunų prikakotą Santakos parką galvai suskaudus darbo valandomis). Dėkuidie, vienas skirtumas yra tarp mano mamos ir gerb. p. Broniaus aprašyto senuko – mano mama gauna pensijos virš tūkstančio Lt (pensija+už tremtį+našlystės pašalpa). Kaime tai yra žiauriai daug. Mama ne kartą sakė, kad kaip būtų buvę gerai, jei būtų anksčiau taip gyvenus, mat apie 1970-76 m.m. mes nelabai ir valgyt turėjom – kolūkis, vienkiemis, ir tėtis, ir mama – tremtiniai… Tuo metu daugelis komentatorių po stalu stati vaikščiojo ar iš vis negimę buvo (aišku, p. Bronius jau buvo). Netempkit visko ant vieno kurpaliaus su savo descartais ir kompiuteriais bei pasivaikščiojimais po parką kaime skaudant galvai. O gerb. p. Bronius nusipelno pagarbos. Už aprašytą situaciją.
VV., 2009-01-29 01:16:47
Adomui.
…Tik toks skirtumas, kad tas aprašytasis “turėjo gerą darbą, prestižines pareigas, gerą atlyginimą”. Tai galėjo išsivysty ir iki kompiuterio, ir pensija turėtų būt nebloga (mano tėtis gauna pensiją apie 2000 Lt, o tai tikrai jau ne badas – bet jis dar intensyviai tebedirba, būdamas 75-erių).
Bet tremtiniai nelabai turėjo prestižinių pareigų, ką? Tik vienas kitas, kuriuos jaunus ar paauglystėj ištrėmė. O tokių – vyresnių – dar la-a-a-abai daug. Jiem tikrai jau nebe kompiuteriai galvoj… Nebepirks, nebesimokys. Be to, kompiuteris draugas tik dabartinėms kartoms.
Kaip ir Adomo mama tikriausiai to kompo nebepirks.
Vainius, 2009-01-29 04:36:58
O man tai labai liūdna pasidarė paskaičius Burgio aprašytą senuką… Su mano dabartinėmis (jaunatviškomis) vertybėmis toks gyvenimas būtų nepakeliamai sunkus. Ir išeitį, rodos, sunku surasti, jei nesi Feynmanas ar Euleris. Šioj situacijoj dar būtų ne taip baisu, jei sveikata geresnė būtų, tada nors televizorių gali pažiūrėti ar laikraštį paskaitęs pakalbėti su kitu senuku kaimynu ar tuo vienu-dviem dar likusiais sveikais pažįstamais. Būtų išvis ne taip baisu, jei gyvenimo draugė būtų gyva, tačiau visi kada nors miršta, o kiti visada lieka vieni.
Belieka tikėtis, kad iki senatvės galvoje ir širdyje įvyksta tiek permainų, kad pribręsti ir tokiam gyvenimui. Arba, kad tobulėjant medicinai, technologijoms, požiūriui, ateity bus tik daugiau sveikesnių ir labiau besiintegravusių į visuomenę senukų. Kurie (idealiu atveju) gal net į netoliese esantį bariuką gali nueiti džiazo paklausyti.
Briedis, 2009-01-29 09:20:44
Burgio aprašytam senukui ne psichologo, o karvės reikia. Dar arklys, avių keleta nepakenktų. Kaip mat visos depresijos praeitų ir prasmė atsirastų, nors liktų laiko ir į bažnyčią nueiti ir laikraštį paskaityti.
Aš čia rimtai, be jokio sarkazmo.
Pats nors dar Kristaus amžiaus neturiu, bet jau imu pensijai ruoštis – va pora avių įsigijau, pavasarį turetu eriuotis.
Rasa, 2009-01-29 10:04:21
Briedžiui: Jei turėjo žmogus neblogas pareigas, tikriausiais mieste gyvena. Arklys balkone sunkiai tilptų… 🙂 Pav. aš tai jau dabar turiu ŠUNĮ. Visus DU kg. sveria… Puikus pašnekovas, turi gerą jumoro jausmą, labai protingas- viską išklauso ir niekad neprieštarauja 🙂
Bet šiaip senukai senukam nelygu. Pav.mano močiutė jau nebegali net į lauką išeiti, nebepaeina. Kaip jai gali būti nevieniša, jei belieka tik LAUKTI- mirties, mūsų ateinančių, mišių per radiją… Ir visuomet- skausmas. Nepamirškit, kad daugeliui senų žmonių beveik visada skauda. Pas mus ne tokie senukai, kaip užsieny. Ten žmonės moka rūpintis savo kūnu visą gyvenimą, pas mus dauguma nualinti darbų, ne mankštų ir jogos pratimų.
Man tai gaila ir viskas.
O apie tuos, kurie veiklūs ir gerai jaučiasi, čia ir neina kalba. Jie intensyviau gyvena ir senatvėj.
sauliusv2003, 2009-01-29 10:07:37
Labai geras straipsnelis. Tikrai, pažįstu ne vieną senuką, kuris gyvena panašiai, kaip buvo aprašyta. Supraskit, kad jiems tikrai nereikia nei kompiuterių, nei kelionių į Egiptą. O trokšta jie anūkų ir vaikų meilės, ramaus pokalbio su artimaisiais, kaimynais, draugais. Jiems nebėra kur skubėti ir per daug ko siekti (kas liečia materialinę pusę). Jie ramūs ir LABAI išmintingi. Tik išmintingas žmogus retai pasiskųs, kad jam ko nors trūksta. Tik išmintingas žmogus stengsis neįkyrėt savo artimiesiems ir aplinkiniams. Gerai tai, ar blogai – ne mums spręsti, dar neužaugome iki jų lygio. Ir, be abejo, reikia juos mylėti ir semtis iš jų gyvenimo patirties.
Rasa, 2009-01-29 10:21:04
Pamiršau pasakyt, kad vis tik neaiškus su aiškiu GL 🙂 gražiai čia pripostringavo. Man patiko, gal neaiškaus požiūris tik artimesnis 🙂
Trumpai dėl mokslo ir nemokslo. Kažkada gydymas adatėlėmis pas mus buvo taip nenormalu, kad tai atrodė šamanizmas. Paskui imta vadinti netradicine medicina. O Kinijoj, tai visai mokslinis dalykas, jie puikiai ten viską pasiaiškina sau. O dėl naudos? Labai dideli skeptikai tuo požiūriu, medikai, nuvažiavo į Kiniją ir suėmė vieną jų tokie skausmai, kad nebegalėjo ištverti. Radikulitas, o reik daug judėti. Su didžiausia baime nuėjo į ligoninę ten, su baime sutiko, kad pribadytų, netikėdami žiūrėjo, ar adatos švarios ir t.t.Bet daugiau neturėjo ką daryt. Pasveiko taip greit, kad pas mus su leidžiamais vaistais nepasiektų tokių rezultatų. Iki dabar stebisi ir nenori tikėt, vis pagalvoja, ar ten tos adatėlės ar miltukai jų padėjo… Nes tikrai ne tikėjimas, jie netikėjo 🙂
Rūta, 2009-01-29 12:07:49
Jaunas nesupranti kol nepatenki į senimo padėtį. Kartą sužalojusi galvą taip kad negalėjau judėti savaitę, o vėliau reikėjo eiti į darbą suvokiau, kaip jaučiasi seni, neįgalūs žmonės. Buvau jų kailyje. Ypač baisu buvo pereiti gatvę. Negalėjau greitai orientuotis, pasukti galvos, o ypač kai pradėdavo pypsėti ar judėti link manęs. Baisu pasidarė, pagalvojus, o kaip bus kai pasensiu. Bet tai ateis neišvengiamai.
Mėginau padėti tėvui kai jis sėdėdavo namuose vienišas. Siūliau eiti pasivaikščioti, į kiną, į teatrą, pas daugus, į Žinijos draugiją paskaitų paklausyti. Ir tik dabar suprantu kodėl jis taip nedarė. Ir aš jau daug dalykų atmetu, nes neįdomu. Bet, manau, kad problema yra manyje pačioje, viduje. Jei nesidomėsiu kuo gyvena dabartinis teatras, kinas, jaunimas taip ir tolsiu nuo jo ir gyvensiu prisiminimais…
O senatvė tikrai ne paguoda, tik reikia mokėti tai primti kaip neišvengiamybę ir išmokti sugyventi su ja.
Burgis, 2009-01-29 12:57:28
Vienas atsakymas visiems: senukai ką nors dovanoja iš paskutiniųjų santaupų vaikams ir anūkėliams ne todėl, kad “nusipirktų” jų meilę ar bent daugiau priežiūros. Ne! Jie patiria džiaugsmą dovanodami! Ar jūs norite atimti tą džiaugsmą? Jie patiria pasitenkinimą, kad dar nėra visiški “nuliai”.
Apskritai, kas per mintys – dovanoti “nusiperkant”?! Tai ne dovana, tai kyšis. Niekada taip nedarykite, net jei esate jauni. Aš visa savo esybe pajuntu, kada gaunu dovaną, o kada – kyšį. (Tiesą sakant, ne kyšį, bet auką, nes KTUG idėjos autorius Vladas Vėteris mane išmokė: kyšių neimame, bet aukų neatsisakome).
Rasa, 2009-01-29 13:48:10
Direktorius teisus. Kai man močiutė paslapčia nuo visų duoda savo pinigėlių kartais, gėda imti, bet negaliu ir neimti. Nedaug tų pinigėlių, bet pridedu savo dalį 🙂 nusiperku ką nors labai gražaus ir nuvažiuoju pasirodyt, ką nuo jos nusipirkau. Ji džiaugiasi ir grožisi. Tik pasidomi ar neperšalta, ar gerai nešiosis 🙂 Stengiuosi nuvežti jai, ką galiu, nors jai nieko materialiai netrūksta, su dėde gyvena. Tik dėmesio reik.
Bet yra žmonių, norinčių papirkti, o gal “atsipirkti” dovanomis, kai negali duoti dėmesio. Jie taip nuramina savo sąžinę. Visad kaimynę prisimenu, kurios vaikus saugodavau. Ji gera moteris, bet… Vaikų gimtadieniui ji paklodavo jiems krūvą pinigų, o pati vis į darbą… Kokios liūdnos tų vaikučių akys būdavo, net jei stovėdavo naujas dviratis “šustras” koridoriuj. Tada visi penki (maniškiai dar du) eidavom kepti naminį pyragą, kad būtų kur susmeigti žvakutes, keliaudavom po ąžuolyno pakraščius su pasakom kartu, dainuodavom “su gimimo diena!”. Bet aš buvau kaimynė. Jiems labai reikėjo to IŠ MAMYTĖS… Ne daiktų- jos laisvalaikio ir dėmesio…
Neprisistatantysis, 2009-01-29 21:23:30
Gerai, kai tėvai/seneliai dovanoja su nuoširdžia meile. Blogai, kai vaikai pirmiausiai mato dovaną, o tik po to — gal — meilę. Išauginti materialistais, karšto apkabinimo ir nuoširdžių palinkėjimų nebesupranta — reikalauja kažko apčiuopiamo — ir kuo brangesnio.
Gerai, kai seneliai apie anūkėlius galvoja. Blogai, kai kiaurus metus vien kugelį valgo, kad tik kiekvienam raudonžandžiui po šimtinę sudėti paspėtų.
Iš kur gi tie “materialūs vaikai” randasi?
Nori savaitgalį į Vandens parką? Geriau še “ajpodą” — tėvelis šį savaitgalį dirba. Tikėjaisi, kad bent šventes mamytė paskaitys pasaką? Geriau še kompiuterį — mamytei sesija. Nori į lėlių teatrą? Apsieisi — geriau Akropolis — ten tėvelį ne taip žiovulys ima. Nori draugauti su Nojum? Bet jo tėvelis darbininkas. Patinka Marija? Bet jos mamytė “be aukštojo”… Samanta turi naują telefoną? Nieko, TAU Kalėdų nykštukai atneš bent DUKART brangesnį!
Ačiū Dievui, PAGALIAU KRIZĖ.
Andrius, 2009-01-30 10:01:15
Mokykitės iš senų žmonių kol/jei dar galit.
Stebėkit jų mąstymo būdą, jų požiūrį į gyvenimą.
Jie kalba daug ir apie tą patį. Apie senus laikus. Klausykitės jų įdėmiai, net jei manote, kad viską jau atmintinai žinote. Kai jų nebeliks, gal bus įdomu sužinoti apie senus laikus, apie giminės šaknis. Bet jau nebus ko paklausti… Ir to, ką jūs manėte žinantys atmintinai, jūsų galvoje bus likę labai mažai.
Rasa, 2009-01-30 20:06:24
Neaiškiam: 😀 “Ačiū Dievui, PAGALIAU KRIZĖ” Nepažįstat mūsų žmonių gerbiamasis 😀 Manot bus daugiau nuoširdaus bendravimo? Pasikeis vertybės? Turbūt Europoj tarp kultūringų žmonių užsibuvot…
Pas mus bus taip: krizė- vyrai bus pikti, malšins pyktį vartodami alkoholį arba išsilies ant savo moterų ir vaikų- moterys lies pyktį ant vaikų- vaikai nuskriaus bendraamžį arba mažesnį arba įspirs šuniui- šuo nubėgs ir įkąs vyrui (geriausiu atveju, blogiausiu- pav. aš galiu eit pro šalį… :))))
GL, 2009-01-30 20:28:46
Rasai: gerai cia pasaket, gaunasi mazdaug taip:
http://en.wikipedia.org/wiki/File:TruceFighting.jpg
🙂
GL, 2009-01-30 20:32:25
Beje, idomu, kokia bus nauja tema is “vargsu” serijos: jau buvo “Vargsai musu vaikai…” ir “Vargsai musu senukai…” 🙂
Gal, “Vargsai musu gyvunai…”? 😉
VV., 2009-01-30 21:31:13
“Vargšai mūsų mokytojai…” turėtų būti.
Burgis, 2009-01-30 21:54:44
VV.: Žinoma!
Vaida, 2009-02-06 11:58:46
vakar skaitinėjau šitą diskusiją, o šiandien atsiverčiau bhagavad gita, kur krsna labai taikliai pasakė apie aukas ir dovanas:
“A gift is pure when it is given from the heart to the right person at the right time and at the right place, and when we expect nothing in return”
Neprisistatantysis, 2009-02-06 13:27:39
Vaida, taigi, kad dovana būtų tinkama, reikia ne tik dovanoti iš širdies, bet ir dovanoti ją tinkamam žmogui tinkamu laiku.
Aš dar pakartosiu, kad duoti reikia iš pertekliaus, o ne skriaudžiant save. Tuo pačiu verta pasiiškinti, kad perteklius yra ne tada, kai turi labai daug, o tada kai pačiam reikia mažai. Tačiau mūsų senukai linkę vaizduoti, kad apart šešių lentų jiems daugiau ničnieko nereikia, o tai jau yra nesąmonė (t.y. nesąmoningumas).
Burgis, 2009-02-06 13:33:38
Sutinku, Nepri…, sutinku, bet ir vėl pakartosiu: neatimkime jiems džiaugsmo dovanoti. Aiškinkime Jūsų teoriją, kad ne vien šešiomis lentomis reikia tenkintis, bet vis tik sutikime su jų gyvenimo nuostatomis.