Seniai seniai amerikiečiai mormonai padovanojo man tokią stoooooorą knygą. Joje įvairių literatūros kūrinių (pasakų, eilėraščių, apsakymų ir pan.) ištraukomis mokoma, kaip teisingai gyventi. Tai va – prieš parsiveždamas Luką su šeima vėl tą knygą atsiverčiau. Reikia pasimokyti teisingai gyventi, reikia!
***
Vaikas buvo išdykęs, tinginys, neklaužada. Neapsikentęs tėvas pasakė: „Kaskart, kai padarysi ką nors blogo, į šį kieme stovintį stulpą įkalsiu vinį. Kai padarysi gerą darbą – vieną vinį ištrauksiu.“
Bėgo dienos – vinių stulpe daugėjo. Nusiminė vaikas, susigėdo – ėmė daryti gerus darbus, gražiai elgtis. Vinys iš stulpo vis dažniau buvo ištraukiamos, o ne įkalamos. Prabėgo metai, kiti ir atėjo diena, kai stulpe liko tik viena vinis. Pasišaukė tėvas vaiką, jaunuolį, ir sako: „Džaukis, tuoj ištrauksiu paskutinę vinį!“
Bet jaunuolis pravirko… „Vinių neliko, bet žymės liko…“.
Kiekvienas blogas darbas, poelgis mūsų gyvenime, mūsų širdyje palieka randą. Geriau iškart pasirinkti doros kelią, kad randų būtų kuo mažiau.
atsakymai (20)
ir kodėl viskuo pradedi tikėti, kai tik patyri savo kailiu…?
Gražu… Ir Kalėdiška, ir teisinga :)
***
Bet net jei mes pasirinktume patį doriausią kelią pasaulyje, ir mūsų širdis būtų tyra, kaip krištolas, vis vien atsirastų aplink mus žmonių- pakeleivių ar praeivių, kurie už mus mums paliktų randus mūsų širdyse ar sielose… Gerai, kad mes išmokstame atleisti…
***
Be to, jei nebūtų buvę jau daug tų vinių, gal vaikis būtų taip ir nesusigėdęs ir nesusipratęs daryti gerų darbų? Kartais tik randai žmogų kažko išmoko…
***
Nedaryti nieko blogo, gyventi dorai, nėra tas pat, kaip daryti gera.
***
Man vis vien pagrybauti patinka… (čia prisiminus pasakymą apie kelią… :) O nuo vilkų atsiginti aš jau išmokus… :)
***
Burgiui: jei Jūs seksit tokias gražias pasakas, tai Kalėdų senelis tikriausiai tikrai Jums atneš visą maišą dovanų… Jūs nusipelnęs…
***
Toliau Rasa norėjo savo pamąstymus tęsti, bet susiprato, paėmė save už pakarpos ir nutįsė nuo kompiuterio…
Rasa, jūs ne tik koketė, jūs dar ir prašotės komplimentų – ir laukiate, kol prašysime dar pasilikti… paplepėti… taip moteriškai ir taip žaviai.
Ir nesakykite komplimentų vien Burgiui, nors ir jo svetainėje sėdime.
Kokie komplimentai, negraudinkite… Stengiuosi atsikratyti randų, todėl ir jaunus įspėju. Rytoj negalėsiu ilgesingai mąstyti – rytoj Lukas ir Mildutė vedžios mane po senelių dangų!
V.R. ir visiems :)
Gerai, pasakysiu komplimentą visiems. Ne savo žodžiais, svetima daina… Bet žinokit, kad net jei kada nors čia neberašysiu, Jūs visi man labai patinkate ir aš Jūsų visų niekada nepamiršiu. Jūs visi saugiai sėdite mano širdyje… Kartais, kad mylėtum žmones, net nebūtina būti drauge, užtenka žinoti, kad jie yra ir nuo to šilta…
Čia Jums visiems:
http://www.youtube.com/watch?v=HGC003Xz3CY
Graži alegorija: bet žmogus, kaip tas apaštalas Tomas – tol nepatiėksiu, kol sacvo pirštų neįkišiu į Išganytojo žaizdas.
Bet šitos Kalėdos Lietuvoje – priešingos alegorijai. Stulpe buvo mažai vinių, (gal pora dešimčių), o valdžia kas 15 sekundžių įkala po vieną. ir galiausiai laiminga sušaukia žurnalistus: štai, įkalsime paskutinę vinį, daugiau vietos vinims nebėra! Patenkinta spauda karksi: koks gražus, postmodernistinis metalinis stulpas! Kas, kad su krauju-vistiek gražu.
Jėzau, Karalių karaliau, Viešpačių Viešpatie – kada Tu ateisi išvaduoti mus??
Vaderi! Man jau norisi tau stuktelt iš alkūnės į šoną! :)
Rasele, ačiū Tau už vakarykštį komplimentą :-)
NuoTavęs tikrai čia šilta. Bet ką čia reiškia: „kada nors čia neberašysiu“?!! Matai, nežinau, ar aš saugiai telpu…:-) Tad prašom „nepasiplauti“ – Tavęs poreikis čia yra didelis:-)
Kai pradėjau klausyt iš eilės Whitney Houston dainas, nepamačiau, kaip pora valandų prabėgo…
Randai zmogui reikalingi,tai kelias i saves pazinima.Nekalbu apie tuos,kurie gali sutraumuoti visam gyvenimui,bet jeigu zmogus stiprus,visas sutiktas ir patirtas blogis,ji padarys dar stipresniu,dar doresniu ir suteiks stimula kovoti pries nuzmogejima.
Saulai: ačiū už gerus žodžius, o Houston man irgi patinka, jos balsas nerealus :) Ir dainos…
Pasiguosiu : įsivaizduojat, du metus ieškau tam tikrų bumbulų eglutei puošti ir radau!… Mano puiki puiki direktorė rado, žinojo, kad ieškau ir man pasakė, kuriose parduotuvėse yra! Bet… Kol po darbo nuvažiavau, nebeliko visam Kaune, paprašiau perskambinti ir į kitas parduotuves. Jau geriau paskutinę jų buvimo dieną geriau būtų ir neradus :) Tarsi ir padėt norėjo… :) Prisiminiau vieną Merfio dėsnį: „Pasaulis į jūsų duris beldžiasi tik vienu atveju. Kai jūs tualete.“
Na, einu toliau klausyti muzikos, tvarkytis ir padėti seneliui pakuoti dovanėles :)
Rasai.Kam tie maxsiminiai bumbulai?
Mas pernai puošėme namuose pagamintais ir buvom sužavėti eglutės grožiu. Reikia išpūsti mažus balionėlius, juos patepti lipalo klijais, sukti ,, Irisų“ siūlais, vis patepant klijais. Išdžiovinti. Adata pradurti balionėlį, atsargiai išimti jo likučius iš bumbuliuko vidaus. Pritvirtinti prie jo siūlą, kabinti ant eglutės.Darėme rausvus, bet vėliau bandžiau žydrus.Fantastiška.O tarp bumbulų kabinome įvairių farmų maduolinius (su imbieru) sausainėlius.Anūkėms labai labai patiko…
labas vakaras destytojau, čia aš truputi ne į temą… klausykit ar galima padaryti jums namų darbus sugalvotus iš savo galvos? nes knygos šiuo metu neturiu su uždaviniais.
labas vakaras destytojau, čia truputį ne į temą.. norėjau paklausti dėl namų darbų.. klausykit, galima namų darbus padaryti savo sugalvotus? Nes knygos su uždaviniais neturiu, tai nežinau ką daryt? Laukiu Jūsų atsakymo.
Anupriutei: Ne maximinių aš bumbulų ieškau :) O jūsų daryti nuostabūs, mes senajame darbe, kai puošdavom pačios, tokius iš didelių balionų darėm ir sidabriniais dažais purškėm, buvo gražu.
vaidžiui, aurelijui: taip, žinoma, galima, bet nusistebėkime, kad Jūs žadate studijuoti nesilankydami bibliotekose, skaityklose… Savęs tokiu studentu neįsivaizduoju!
P. Burgiui: gražių ir jaukių Jums švenčių! Ačiū Jums už šią demokratišką erdvę.
Randai lieka visam gyvenimui, jei neišmoksti atleisti sau. Kol neišmoksti atleisi sau, neišmoksti atleisti kitiems. Taip ir mokaisi visą gyvenimą, kad nors kruopelyte priartėtum prie Dievo.
Simonai: nei aš moku atleisti sau, nei aš noriu priartėti prie Dievo… Matyt, tokia mano misija.
Nereikia bijoti „randų“, reikia bijoti iš jų nepasimokyti.