Renkuosi aš! komentarai

Autorius: Rasa

Rasa — Sat, 20 Mar 2010 17:37:14 +0000

Plinijui: tavo tėvukas buvo teisus :) Mano tėtis irgi gyvenime visad buvo labai geras. Bet jį visada visi laikė kvailiu… :) Bet aš jį labai myliu.
O dėl optimizmo, tai jau kokia noriu, tokia ir būsiu :P Kartais man linksma, o kartais ir nelabai, aš ne kanarėlė, visad vien gražių giesmelių čiulbėt nemoku :)))))))

Autorius: Plinijus

Plinijus — Sat, 20 Mar 2010 17:19:08 +0000

Rasa, baigiant temą: tėvukas visą gyvenimą mums, keturiems vaikams, sakydavo – nesigailėk padaręs gerą darbą! O mes pliekiam čia visokias filosofijas. Daugiau optimizmo, Rasa!

Autorius: Rasa

Rasa — Sat, 20 Mar 2010 16:02:57 +0000

MariuiM ir Plinijui: tai va kad tam tikra prasme duoti-imti panašūs dalykai :)
Na apie Londoną neverta kalbėt, aš pasakiau galutinai kad nevažiuosiu už svetimus pinigus, nes gal tada nemoku duoti, bet man paskui kąsnis skersai gerklės atsistoti gali, aš negaliu taip. Juk tiems žmonėms pinigai irgi ne iš dangaus krenta :) jie išvažiavę užsidirbti. Ir, manau, aš nesu tokia „dievo dovanėlė“, kurią reikėtų labai norėti pamatyti :)
Plinijui dar: sakai, nesutinki, kad reikia mokytis būti savanaudišku? Tai nėra gera savybė, pritariu, bet… kartais… paimkim pav. tokį pavyzdį: žmogus atiduoda visą save partneriui ar kažkam, visko atsisakydamas ir kitas tai priimdamas dažnai nusprendžia, kad tam duodančiajam nieko ir nereikia, jei jis viską atiduoda :) Ypač moterys į tai linkę :) Atiduoda viską ir save pačią, o kai nieko nebelieka, vyras ir palieka, nes:
1) ji nieko nebeturi; (čia ne visai tiesiogiai)
2) ji neėmė ir nesuteikė jam džiaugsmo duoti;
3) jį užgraužia sąžinė, kad jis skolingas ir blogas blogas :)
Nežinau ar esu teisi, ai einu mokyti sūnų mielines bandeles kepti :) Labai įkyru tešlą minkyt pačiai, reik jį pamokyt :P

Autorius: Ramunė

Ramunė — Sat, 20 Mar 2010 15:19:27 +0000

MariuiM: mes ir vėl,kaip kažkurioj diskusijoj, šnekam apie skirtingus dalykus: kai meilė ištinka ir kai renkamės. Na, juk tai taip paprasta.
Rasai: man visada gaila žmonių, kurie nė karto nemylėjo, o tik analizavo ir tyrė savo brandą:)

Autorius: Plinijus

Plinijus — Sat, 20 Mar 2010 13:32:33 +0000

Rasa, analizuoju “ Londono „situacija ir iš karto pabarsiu ( žinoma, tam teisės neturiu jokios !): nevažiuodama į Londoną Tu kaip tik nesugebi duoti.Jei esi nuoširdžiai kviečiama, tai savo apsilankimu Tu tikrai suteiktum kažkam džiaugsmo.Ir visiškai nesutinku su tuo, kad reikia mokėti būti savanaudišku.Ką jau ką, o šitą tai daugelis iš prigimties jau turime.Gal, greičiau, reikėtu mokytis būti nesavanaudišku. Vartodamas sąvokas duoti-imti, šiuo atveju mintyje turiu tik dvasinį pasaulį.

Autorius: MariusM

MariusM — Sat, 20 Mar 2010 13:11:01 +0000

Ką nors davus, visai nesunku imti davimo džiaugsmą, o pastarasis ir laimės pridėt gali… :D

Autorius: Rasa

Rasa — Sat, 20 Mar 2010 12:30:00 +0000

Plinijui: neblogai tu čia… :)
Dėl baimės, tai būtų gerai žmogui nugalėti visas baimes, bet… Man nevisad pavyksta nebijoti :) Nebijojau vairuoti būdama 12-os, kai tėtis mokino, o dabar nepergaliu savęs.

„Elementaru – imk tik davęs“- man dažniau iškyla kita problema, duoti mokėjau visada, imti dar mokaus. Ir tai nelengva, net kai kitas duoda nuoširdžiai :) Štai kelerius metus mane kviečia į Londoną už dyką atvažiuot, o jau noriu kaip! Bet negaliu kito sąskaita… Negaliu ir viskas :( Bet savo šunį baisiausiąjį, jorkiuką, tai paėmiau dovanų, negalėjau atsispirti, jis mano džiaugsmas, mano lepūnas :) Kalbant ne apie materialius dalykus, man irgi duoti lengviau, nei imti, nes imdama nežinau ar sugebėsiu ką nors duoti mainais- už meilę, už rūpestį, už draugystę. Mokėti būti šiek tiek savanaudišku turbūt irgi reikia mokytis. Aš stengiuosi :)))

Autorius: Plinijus

Plinijus — Sat, 20 Mar 2010 11:59:07 +0000

Rasa, kas čia per pasakymas:aš esu bailė! Ir dar tada, kai pavasaris prasideda ( pažiūrėk, net Seimo karališkasis asilas ereliu dedasi – ir tą pavasaris paveikė ).
O dėl kantrybės, tai toks momentas, kuris padeda geriau susivokti, susiorentuoti, įvertinti, veikti. Kantrybė nėra nusižeminimas. Manau, per daug vietos skiriame vienam iš daugybės faktorių kad būti mylimam ar mylėti. Berods, diskusijos objektas buvo pasirinkimo teisė. Laisvi žmonės turi teisę pasirinkti ir būti pasirinktam. Pasiekti darną bet kurioje gyvenimo srityje yra didelis menas ir rezultatas būna geras tik tada, kai, pavadinkime, dedamosios, būna daugmaž lygios. Elementaru – imk tik davęs.

Autorius: Rasa

Rasa — Sat, 20 Mar 2010 10:23:49 +0000

Ramunei: kodėl užjauti MariųM? Kodėl manai, kad jeigu jam atrodo kitaip, jis vertas užuojautos?
Plinijui: aš nevairuoju, aš bailė, bijau vairuoti :( Aš eisiu pėsčia :)
O dėl kuo toliau, tuo daugiau… Aš mokėjau duoti ir tada, kai man tebuvo 17-19, man nereikėjo laukti „subrendimo“, kuris daugeliui vyrų ateina vėliau :)))))) O kantrybė… Jei mane pažintum, žinotum kad esu kantri :) Manau, kad gyvenime net per daug kartais buvau (esu) kantri :) O kas tai yra tavo nuomone?

Autorius: Plinijus

Plinijus — Sat, 20 Mar 2010 10:02:34 +0000

Rasa, kadangi mano santuokos stažas “ žyymiai “ ilgesnis – kovo 15 dieną sukako 24 metai – tikrai nepatikėsiu,kad viskas tvarkoj su kantrybe ( gal tai ne taip suvokiame ? ).O apie meilę, tai kuo toliau, tuo daugiau tos paslapties, didingumo, žavesio. Kuo daugiau sugebi duoti, tuo daugiau gauni. Kas keisčiausia, kad tas “ duodamas daiktas “ yra tokie maži niekeliai, kad kitąkart net pats nepastebi
O kai mausi pas drauges “ pagastroliuoti “ ir jei vairuosi automobilį, tai kiekvienoje pėsčiųjų perėjoje primygtinai praleisk pėsčiuosius pamodama ranka – būsi laimingiausia šiandien pasaulyje, patikėk!