„Frédéricas Beigbeder: Skaitmeninė knyga – lyg R.Bradbury’io košmaras“ – toks straipsnis paskelbtas lrytas.lt portale. Tema nenauja – apie spausdintą žodį prieš elektroninį. Bet man įdomu, kaip mąsto šios svetainės lankytojai. Pavadinimui pasirinkau eilutę iš eilėraščio. Labai simboliška, kad nei arklo, nei lyros (suprantu, kad poetas tai sakė perkeltine prasme, bet vis tik…) niekas nebeima, tai gal nebeims ir knygos?
*
F.Beigbederis neužsimena, kad problema ne vien ką ir kuo skaityti, bet kur kas didesnė problema – kodėl kai kas nieko niekaip nebeskaito! Vakar per kažkurią TV mačiau, kaip pulkelis žmonių negalėjo pasakyti, kokia Lietuvoje populiari statybinė medžiaga yra silicio oksidas (nepamenu ar pasakė „dioksidas“ (SiO2)! Tai ar kas nors mokykloje ką nors skaitė?! Aš nemėgau chemijos dėl neapibrėžtumo (ką gausime sumaišę deguonį ir vandenilį?), bet ne tiek, kad sieros rūgšties H2SO4 neskirčiau nuo C2H5OH…
*
Teisūs komentatoriai paminėję, kad pats F.Beigbederis rašo „greito maisto“ restorano knygas ir tuo žudo skaitytojų aistrą skaityti. Nepaminėjo ir to, kad seniau spausdintos, išblukusios, ant silkėms vynioti popieriaus išspausdintos knygos akis gadina kur kas labiau nei naujausi skaitymo įtaisai. Ir vis tik – aš už popierių! Ir skaitysiu, skaitysiu ir tatai skaitydamas permanysiu…
atsakymai (19)
O gal esmė ne formate, bet turinyje?
Kas turi formulę kaip atrasti/atsirinkti vertingas ir naudingas bei įdomias knygas tarp tokios gausybės leidinių?
Aš už popierių. Mėgstu knygų, ypač senų, kvapą. Mėgstu pageltusius puslapius. Tokios daug smagiau skaitosi. :)
Jaučiu regos suprastėjimą, jei spausdintas knygas skaitau intensyviai. O daugiau nematau skirtumo, jei turinys tas pats.
Beje, turiu dabar vieną knygą, kurią norėčiau pabaigt skaityt, bet negaliu daugiau kelių puslapių per prisėdimą įveikt. Įvairiausiom padėtim, įvairiais apšvietimais bandau skaityt, bet vistiek labai greit akys pavargsta.
Paviršutiniškas anas straipsnelis, menkas, kaip ir pati žiniasklaida, kaip ir dalis knygų, tegu ir popierinių. Aš prieš tokius. Aš prieš ir pinigavimasį iš to „popieriaus“, kai tarybiniais laikais nedideliu formatu išleistą knygelę dabar perlaidžia dviem dideliais tomais… Aš, sau dabar skiriu du dalykus: skaitymas informacijai gauti, čia elektroninės priemonės nenukonkuruojamos… ir skaitymas, kaip laiko leidimo būdas, į kurį gali tilpti daug dalykų, čia popierius man priimtinesnis. Tiesa, neturiu elektroninės knygos, tad nežinau kaip ten su ja.
Ar tamsta norit pasakyt, kad tūlam lietuviui reikėtų žinoti, kas tai yra silicio dioksidas? Aš irgi mačiau laidą, nustebau, kad pažįstamas joje dalyvavo :)) Bet taipogi nebūčiau pasakęs, kad tai smėlis…
Tomui: turbūt tuo sunku patikėti, bet aš net manau, kas visi turi žinoti, kas yra NaCl… (skamba panašiai į rusišką keiksmažodį, tiesa?)
:-) turi žinoti, kad pvz. pamatę dantų pastos reklamą, kur kaip didžiausia naujovė ir didžiausias privalumas pateikiamas pastoje esanti silicio dioksidas ir ne šiaip, o net kelio jo rūšys, žinotų kur šuo pakastas…
Nesu išmėginus elektroninės knygos, bet visai ir nenoriu… Aš už popierių. Va dabar kokį n-tąjį kartą skaitau „Knyga apie San Mikelę“ ir šiek tiek aptriušę puslapiai, atrodo, prisiliečia, kaip senas draugas.
Tuo tarpu paauglys sūnus, sakyčiau, neskaito visai. Nepripratinau :( O sako geriausias auklėjimas – pavyzdys. Nepasiteisino šiuo atveju. O gal per mažai pastangų įdėjau…
Elektroninė knyga, manyčiau, nėra taip jau blogai. Būtent „knyga“, skaityklė, ar kaip jas ten vadina. Dažnas elektroninę knygą įsivaizduoja kaip tekstą kompiuteerio ekrane, tai kas kita.
Nors Beigbeder mini datas ir pavardes iš spausdinto žodžio istorijos, bet akivaizdu, kad pačios medijų prigimties liko neužčiuopęs.
Straipsnelį pavadinčiau tuščiai isterišku.
Pažiūrėkime — į ką autorius kreipiasi? Į rašytojus, leidėjus, inžinierius, istorikus, šiaip mėgstančius skaityti? Neaišku. Galime tik numanyti, kad kreipiamasi į pastaruosius, nes straipsnis skelbiamas eiliniam žmogui skirtam žurnale.
Kaip autorius formuluoja problemą?„…popierinės knygos bus skirtos tik elitiniam eruditų būriui, bibliofilams fetišistams, nusenusiems kolekcininkams arba archyvų maniakams…“ Na, argi ne isterika? Argi ne bukas negatyvizmas?
Ir ką gi autorius siūlo? Bėgti pirkti popierines knygas kol dar liko? Uždrausti vystyti ir pardavinėti elektronines skaitykles? Uždrausti skaitmeninti knygas? Uždrausti skaitymą iš ekrano? Ogi autorius nieko nesiūlo.
Tik pačioje pabaigoje autorius atskleidžia ko jis iš tikrųjų bijo:
„skaitmeninimas visas knygas ’sulygina’, o popierius tekstus sakralizuoja. Skaityti popieriuje reiškia, kad autorius yra gerbiamas kaip žavi, geniali arba talentinga būtybė, trumpai tariant, geresnis nei tu pats. Monitorius jį paverčia panašiu, lyg draugeliu, normaliu vaikinu, beveik ‘blogeriu’. Vadinasi, nelabai reikšmingu ir svarbiu! Panaikinant popierių, subanalinamas rašytojas. Sulėkštinama literatūra.“
Rašeivos ego spurdėjimas ir nieko daugiau.
Na, NaCl yra kur kas artimiau, buitiškiau ir su tuo galima susidurti ne tik mokykloje ;) Bet supratau mintį ;)
Kodėl žmonės svaiginasi? Kodėl žaidžia kvailus žaidimus, be saiko ir be gėdos smaginasi? Nes „nėra gyvenimo“.
Kodėl žmonės pykstasi, mušasi, skiriasi, kariauja? Nes „nėra meilės“.
Kodėl žmonės nusikalsta? Kodėl vagia, žudo, meluoja, manipuliuoja? Nes „nėra teisybės“.
Kodėl žmonės neskaito gerų knygų, neklauso geros muzikos, nežiūri gerų filmų? Kodėl patys nerašo, negroja, nešoka, nedainuoja, nepiešia, nelipdo? Kodėl nekopia į kalnus, nesiirsto valtele, nevaikščioja po parkus, negrybauja, neuogauja ir neuosto gėlių? Kodėl žmogus nebemato dangaus? Nes „nėra laiko“.
Viltis yra žmogus. Sąmoningas, dvasingas, kuriantis žmogus.
Man tas straipsnis yra primityvus ir apeliuoja į žmonių grupės fetišizmą. Fetišizmą, ant kurio pečių laikėsi didelė dalis „pramonės“: laikraščiai, spaustuvės, leidyklos. Pirmą kartą knyga prarado individualybę kai iš perrašomos ji tapo spausdinama. Dabar knygą kaip formą bandoma sudievinti pamirštant jos turinį.
Aš manau, kad kai kam yra baisu gyventi laikotarpiu, kai keičiasi technologijos ir profesijos poreikis mažėja.
Spausdintinė knyga, kaip meno forma, išliks. Jei to meno nėra, forma nėra svarbu.
Na, noriu paguosti pesimistus, mano vyriausias anūkas skaito knygas ir nors jam tik 8 metai, bet skaito gana daug.
Turiu gražiai išleistų knygų, kurių nebenorėsiu skaityti, kitų net neįveikiau. Turbūt išmesiu, nes – na nevertos jos būti skaitomos. Tikra bėda ta komercinė leidyba. Ir Beigbederis taip pat.
Reiktų pačiupinėti ir paskaitinėti, kaip ta elektroninė knyga atrodo. Jei akims tinka, nešiotis galima, tai kodėl ne.
Telefonas su sukamu disku juk irgi gražus ir nostalgiškas, bet pripratom ir prie tų dėželių maigomų.
Teisingai Lina sako. Bevertės popierinės knygos yra ne ką mažesnė problema.
Šiek tiek papildomos medžiagos šia tema, ką sako mūsų klasikas M.Martinaitis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-03-15-marcelijus-martinaitis-skaityti-ar-stebeti-kaip-pesasi-zvirbliai/9702
Mano nuomone, jei kalbėti bendrai apie spaudą, tai žinoma akivaizdžiai matome, kad yra kažkokia tendencija, jog vietoj spausdinto laikraščio dažnai renkamės naujienų portalus. Tačiau, jei kalbėtume apie knygų formą, Lietuvoje didelių pasikeitimų nesimato, nors yra jau ir audio, ir e-knygų. O apie patį knygų skaitymą, viską puikiai atsako M.Martinaitis.
http://www.nemokamosknygos.lt – Gedimino Navaičio Labdaros Fondo Biblioteka.
Šiuo metu fondas vykdo keletą svarbių projektų:
1. Nemokama internetinė biblioteka. Jos įkūrimą paskatino, tai, kad, Lietuvoje knygų neskaito trečdalis gyventojų.
Niekas nepakeis popierinių knygų, kaip niekas nepakeitė teatro – nei kinas, nei TV. Gal atsiras ir kitokių, gal jos išpopuliarės, bet gyva knyga – visai kas kita, ir malonumas kitas.