Ar šiais laikais jaunas žmogus dar sugeba nors ką nors padaryti su meile ir atsidėjimu?

Jei matai, kad su specialybe nieko gero neišeis, tenka ieškoti kitų sprendimų.

Galiausiai, jei visiška nesekmė darbo paieškose, lieka vertimai ( gi universitetuose buvo bent jau anglų kalbos paskaitos ? :) Žinau žinau, dauguma nieko ten ir neišmoko :) ), vadybininko/pardavėjo darbas ir panašiai.

Summary: ką nors daryk, būk lankstus, ir rodyk pasauliui ką padarei gero anksčiau.

To giedrius: bet kažkuriems duotas talentas kažką susikurti pačiam, o kitiems reikia kabliuko mažyčio, kad ant kažko užkibti.

Yra didelių skirtumų tarp norėti dirbti t.t. darbą, norėti/mėgti mokytis t.t. specialybės universitete ir sugebėti dirbti tam tikrą darbą (ir t.t.). Universitetas neužtikrina, kad galėsi dirbti tą darbą. Bet to laiko aš negalėčiau vadinti praleistu veltui… dalis tų žinių praverčia vėliau, kai reikia pažvelgti į dalykus kitu kampu.

Jei griežčiau – baikit verkaut, nes tokie Jūs darbdaviui ir nereikalingi esat. Kas ieško, tas randa. Kas randa priežasčių verkti dabar, tas jų ras visada. Kas ieško darbo ten, kur darbo jam nėra, normalu, kad nieko gero neranda.

O jei žmogus nori dirbti tą dėl kurio stojo mokytis, dėjo visas pastangas, mokėsi, stengėsi ir jis nori teorines žinias pagaliau panaudoti praktikoje, bet kur jam eit jei niekas niekur nepriima šiuo metu, niekam nereikia tu piemenukų. Jis sutiktų ir pusvelčiui dirbti, bet kad darbadvys prašo reikia patirties, iš kur tą patirtį gauti. Jei tu jau prakalbai apie Šventąją dvasią, tai pats Dievas savo mokinius mokė, perdavė patirtį ir sakė skleisti kitiems. Tai neeikime į praeitį žiūrėkime į realybę ir į ateitį.

Visų pirma, tikiuosi nenustebinsiu pasakydamas, kad vadyba nėra inžinerinis mokslas, nepriklauso prie laisvųjų menų, nėra amatas; jaunas ir biednas būdamas, nieko apčiuopiamo su savo universitetinėm žiniom nesukursi, ir niekam neparodysi. Gali tik prisitrinti prie kažkokio jau kvėpuojančio verslo ir ten atsargiai dairytis.

Antra, vadyba, kaip verslo planavimo, organizavimo ir vykdymo disciplina Lietuvoje mokoma pagal amerikietiškas knygas. Lietuvoje įmones, pagal dydį ir veiklos specifiką turinčias panašumo į amerikietiškas, galima suskaičiuot ant pirštų. Verslo procesai didžiojoje dalyje Lietuvos įmonių yra tokie paprasti (dažnai net primityvūs), kad jose dirbti visiškai užtenka vidurinės mokyklos žinių. Todėl naujai iškeptam vadybininkui nereikėtų tikėtis, kad vien už diplomą darbdavys aplink jį šoks ir dainuos.

Nesakau, kad vadybininku gali dirbti bet kuris mažaraštis kliunkis; sakau, kad viskas, ko reikia norint priiminėti užsakymus, užsakinėti prekes, atiduoti prekes pirkėjams, tereikia išmanyti parduodamą prekę/paslaugą ir pardavimo procesą. Šitai išmokstama per pirmąsias darbo tokioje įmonėje savaites. Todėl vadybininkui patarčiau tą patirtį įgyti, net jei dirbti reiktų už dyką ar primokėti — iš rinkos perspektyvos, ta patirtis tikrai bus vertesnė už powerpointo slaidus, kuriuos n metų zubrinai. Jei kažkas šeimoj ar artimoj giminėj turi verslą, tai turi pas juos įsitrinti kuo anksčiau — ten bent matysi iš ko, su kuo, kaip tas lietuviškas verslas daromas.

Ketvirtas – didysis – patarimas, vadybininkams, kaip ir visiems kitiems — būk savo srities fanatikas ir tikrai neprapulsi. Puiku, jei ta tavo sritis vadyba. Tai didelis ir platus mokslas. Skaityk verslo žurnalus, knygas, lankyk portalus, forumus; gilinkis į verslo modelius, problematiką, verslo organizavimo psichologinius, kultūrinius, socialinius, ekonominius, piniginius, techninius aspektus. Suspindėk erudicija, ir net toj mūsų susitraukusioj ir surukusioj rinkoj atsiras tau vietelė, ir — drįstu spėti — net visai šilta.

Jei taip išpuolė, kad baigei vadybą, bet tavo sritis, pavyzdžiui, muzika, tai ruoškis būti ne paprastas šriubukų ir cviakų, kaip dauguma, o Didysis Muuuuzikos Vadybininkas. Žinok viską apie Ją — muzikantus, biografijas, diskografijas, gandus, faktelius, kontraktų sumas, koncertų tvarkaraščius, stilius, vėjus, kryptis, madą — viską. Kai būsi taip pasikaustęs, tai jau bus ne tavo, o Lietuvos problema, kad ji neturi tau darbo. Tada skrisk, važiuok, plauk ten, kur žinios, atsidavimas, asmenybės yra vertinami.

O jei baigei vadybą, bet neturi savo srities, tai pats laikas ją atrasti. Nėra žmonių be talentų ir polinkių. Yra tik tinginiai ir bevaliai, kurie visada tikisi išsisukti su minimaliai pastangų. Ir yra naivuoliai, kurie tikisi, kad tereikia padaryti tiek, kiek prašoma, ir sistema jais pasirūpins. O juk yra pasakyta — skęstančiųjų gelbėjimas — jų pačių reikalas. Vienas bedarbis — tragedija, milijonai — statistika. SISTEMAI TU ESI NIEKAS.

Reziumė yra tas, kad pasikliauti gali tik savimi, savo žiniomis, savo įdirbiu, savo talentais, savo tikėjimu. Visa tai yra tavo ir tavyje. Būk principingas, uolus, žingeidus, žmogiškas ir tikrai tikrai tikrai neprapulsi.

Svarbesnis dalykas, kad dabar korupcija daug kur siaučia ir darbdaviui neįdomu kiek tu iš tiesų žinai, tokiu atveju galima rast darbų ir toliau nuo Lietuvos kur tu esi vertinamas. O ką dar daryti paprastam (be pažinčių) žmogui?…